BENEDIKTAS XVI

„Kelkis, eik! Tavo tikëjimas iðgelbëjo tave“
(Lk 17, 19)

Þinia 20-osios Pasaulinës ligoniø dienos (2012 m. vasario 11 d.) proga

Brangûs broliai ir seserys!

2012 m. vasario 11-àjà, Lurdo Dievo Motinos dienà, ðvæsimos Pasaulinës ligoniø dienos proga trokðtu atnaujinti savo dvasiná artumà su visais ligoniais, esanèiais medicinos prieþiûros ástaigose ar priþiûrimais ðeimø, ir iðreikðti kiekvienam visos Baþnyèios rûpestá bei meilæ. Dosniai ir kupinas meilës sutinkantis kiekvienà þmogiðkàjà gyvybæ, pirmiausia silpnà ir serganèià, krikðèionis iðreiðkia svarbø Evangelijos liudijimo aspektà, sekdamas pavyzdþiu Kristaus, kuris pasilenkë prie fiziðkai ir dvasiðkai kenèianèio þmogaus, kad já iðgydytø.

1. Šiemet, kai tiesiogiai rengiamës iðkilmingai Pasaulinei ligoniø dienai, kuri 2013 m. vasario 11-àjà bus ðvenèiama Vokietijoje ir dëmesá sutelks á simboliná Evangelijos gerojo samarieèio paveikslà (plg. Lk 10, 29–37), norëèiau pabrëþti „gydymo sakramentus“, tai yra Atgailos bei Sutaikinimo ir Ligoniø patepimo sakramentus, kuriuos savaimingai atbaigia Eucharistinë bendrystë.

Šventojo Luko evangelijoje pateikiamas Jëzaus susitikimas su deðimèia raupsuotøjø (plg. Lk 17, 11–19) ir ypaè þodþiai, kuriais Vieðpats kreipiasi á vienà ið jø: „Kelkis, eik! Tavo tikëjimas iðgelbëjo tave“ (19 eil.), padeda mums suvokti, koks svarbus yra tikëjimas tiems, kurie, slegiami kanèios ir ligos, artinasi prie Vieðpaties. Susitikdami su juo jie realiai gali patirti, jog tas, kuris tiki, niekada nëra vienas! Juk Dievas savo Sûnuje mûsø nepalieka skausmui ir kanèioms, jis yra ðalia, padeda mums tai pakelti ir trokðta mus iðgydyti mûsø ðirdþiø gelmëje (plg. Mk 2, 1–12).

Tikëjimas vienintelio raupsuotojo, kuris, pamatæs, jog yra iðgydytas, kupinas nuostabos ir dþiaugsmo, kitaip negu kiti, iðkart gráþo pas Jëzø padëkoti, leidþia mums áþvelgti, kad atgauta sveikata þymi ðá tà brangesnio negu vien fizinis iðgydymas, þymi iðgelbëjimà, Dievo dovanojamà mums per Kristø ir iðreiðkiamà Jëzaus þodþiais: tavo tikëjimas iðgelbëjo tave. Tas, kuris kentëdamas ir sirgdamas malda kreipiasi á Vieðpatá, yra tikras, jog Dievo meilë jo niekada nepaliks ir kad taip pat netrûks Baþnyèios meilës, kuri yra Vieðpaties iðganomojo darbo tàsa laike. Tad fiziniu iðgydymu, iðorine giliausio iðgelbëjimo iðraiðka, parodoma, koks svarbus Vieðpaèiui yra þmogus – jo sielos ir kûno visuma. Todël kiekvienu sakramentu iðreiðkiamas ir aktualizuojamas Dievo artumas, to, kuris visiðkai neuþtarnautai „palyti mus per materialià tikrovæ, per kûrinijos dovanas, kurias pasitelkia padarydamas jo susitikimo su mumis priemonëmis“ (Pamokslas per ðv. Krizmos Miðias, 2010 04 01). Taip „iðryðkëja sukûrimo ir atpirkimo vienybë. Sakramentais iðreiðkiamas mûsø tikëjimo, aprëpianèio kûnà ir sielà, visà þmogø, kûniðkumas“ (Pamokslas per ðv. Krizmos Miðias, 2011 04 21).

Pagrindinë Baþnyèios uþduotis yra skelbti Dievo karalystæ, „bet kaip tik pats skelbimas turi bûti gydymo vyksmas: pasiuntimas paguosti prislëgtøjø (Iz 61, 1)“ (ten pat), anot Jëzaus ápareigojimo savo mokiniams (plg. Lk 9, 1–2; Mt 10, 1. 5–14; Mk 6, 7–13). Tad fizinës sveikatos ir suþeistos dvasios atnaujinimo dvinaris turëtø padëti mums geriau suprasti „gydymo sakramentus“.

2. Atgailos sakramentas daþnai yra Baþnyèios ganytojø apmàstymø ðerdis, pirmiausia dël jo didþiulës svarbos krikðèionio gyvenimui, turint prieð akis, kad „visa atgailos veikmë yra ta, kad mums sugràþina Dievo malonæ ir mus su juo suvienija didþia draugyste“ (Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1468). Baþnyèia, toliau skelbianti Jëzaus þinià apie atleidimà ir sutaikinimà, nepaliaujamai kvieèia visà þmonijà atsiversti ir átikëti Evangelija. Ji vadovaujasi apaðtalo Pauliaus raginimu: „Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntiniø pareigas, tarsi pats Dievas ragintø per mus. Kristaus vardu maldaujame: Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Jëzus savo gyvenime skelbë ir ágyvendino Tëvo gailestingumà. Jis atëjo ne pasmerkti, bet atleisti ir iðgelbëti, suteikti vilties giliausioje kanèios ir nuodëmës tamsybëje, dovanoti amþinojo gyvenimo. Tad Atgailos sakramentas, „iðpaþinties vaistas“, neleidþia nuodëmës patirèiai virsti neviltimi, bet ágalina sutikti atleidþianèià ir perkeièianèià Meilæ (plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaðtaliðkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia, 31).

Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4), kaip ir tëvas Evangelijos palyginime (plg. Lk 15, 11–32), neuþveria savo ðirdies në vienam ið savo vaikø, bet jø laukia, ieðko, pasiekia juos bendrystës atmetimo ákalintus atskirtyje bei susiskaldyme, kvieèia susiburti aplink jo stalà dþiaugiantis atleidimo ir susitaikymo ðvente. Tad kanèios metas, kai galëtø kilti pagunda pasiduoti nusivylimui ir nevilèiai, gali virsti malonës laiku gráþti á save patá ir, kaip sûnui palaidûnui ið palyginimo, ið naujo apgalvoti savo gyvenimà, pripaþástant klaidas ir nesëkmes, pajusti troðkimà bûti apkabintam Tëvo ir pasukti á Jo namus vedanèiu keliu. Jis, kupinas didelës meilës, visada ir visur atidþiai stebi mûsø gyvenimà laukdamas mûsø, kad kiekvienam gráþtanèiam savo vaikui pasiûlytø visiðko susitaikymo ir dþiaugsmo dovanà.

3. Skaitant evangelijas, akivaizdþiai aikðtën iðkyla, kad Jëzui visada ypaè rûpëjo negaluojantys þmonës. Jis ne tik iðsiuntë mokinius gydyti jø þaizdø (plg. Mt 10, 8; Lk 9, 2; 10, 9), bet ir ásteigë jiems specialø sakramentà – Ligoniø patepimà. Šio sakramentinio akto buvimas jau pirmojoje krikðèioniø bendruomenëje paliudytas Jokûbo laiðke (plg. 5, 14–16): Ligoniø patepimu, lydimu vyresniøjø maldos, visa Baþnyèia patiki ligonius kentëjusiam ir paðlovintam Vieðpaèiui, idant jis palengvintø jø kanèias ir juos iðgelbëtø, taip pat ragina juos dvasiðkai vienytis su Kristaus kanèia ir mirtimi, taip prisidedant prie Dievo tautos gerovës.

Tas sakramentas taip pat skatina kontempliuoti dvejopà Alyvø kalno slëpiná. Ten Tëvas Jëzui nurodë kelià, kuriuo jis turëtø þengti, – kanèios, aukðèiausio meilës akto, kelià. Ir Jëzus sutiko. Tà iðbandymo valandà jis yra tarpininkas, „neðantis, prisiimantis pasaulio kentëjimus ir kanèias, paverèiantis tai ðûksniu Dievui, atneðantis tai Dievo akivaizdon ir á Dievo rankas ir per tai tikrai nuneðantis ligi atpirkimo momento“ (Lectio divina, susitikimas su Romos dvasininkais, 2010 02 18). „Taèiau Alyvø sodas yra ir ta vieta, kur jis uþkopë pas Tëvà, taigi atpirkimo vieta. <...> Šis dvejopas Alyvø kalno slëpinys visada glûdi sakramentiniame Baþnyèios aliejuje <...> yra mus palytinèio Dievo gerumo þenklas“ (Pamokslas per ðv. Krizmos Miðias, 2010 04 01). Per Ligoniø patepimà ðis sakramentinis aliejus siûlomas kaip, taip sakant, „Dievo vaistas, dabar laiduojantis mums jo gerumà, turintis mus sustiprinti ir paguosti, bet kartu kreipiantis nuo ligos akimirkos á galutiná pasveikimà, á prisikëlimà (plg. Jok 5, 14)“ (ten pat).

Šis sakramentas ðiandien vertas didesnio dëmesio ir teologiniuose apmàstymuose, ir ligoniø pastoracijoje. Prideramai atsiþvelgiant á liturginiø maldø turiná, pritaikytà ávairioms su liga susijusioms þmogiðkosioms situacijoms, o ne vien gyvenimo pabaigai (plg. Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1514), Ligoniø patepimas nelaikytinas „maþesniu sakramentu“ palyginti su kitais. Dëmesys ligoniams ir jø pastoracija, viena vertus, Dievo ðvelnumo kenèiantiesiems þenklas, daug dvasinës naudos teikia ir kunigams bei visai krikðèioniø bendruomenei, suvokiant, kad tai, kas daroma maþiausiajam, daroma paèiam Jëzui (plg. Mt 25, 40).

4. Kalbëdamas apie „gydymo sakramentus“ ðventasis Augustinas teigia: „Dievas gydo visas tavo negalias. Todël nebijok: visos tavo negalios bus iðgydytos <...> Turi tik leisti save iðgydyti ir neatstumti jo rankø“ (Com. in Ps 102, 5: PL 36, 1319–1320). Tai ástabûs Dievo malonës árankiai, padedantys serganèiajam visapusiðkiau supanaðëti su Kristaus mirties ir prisikëlimo slëpiniu. Kartu su ðiais dviem sakramentais norëèiau pabrëþti ir Eucharistijos svarbà. Priimama ligos metu, ji nepakartojamai prisideda prie tokio perkeitimo, Kristaus kûno ir kraujo maitinamà asmená sujungdama su atnaða, Jo paties paaukota Tëvui visø iðgelbëjimo labui. Visa Baþnyèios bendruomenë ir ypaè parapijø bendruomenës privalo laiduoti galimybæ daþnai priimti Šventàjà Komunijà tiems asmenims, kurie dël sveikatos ar amþiaus negali nukakti á kulto vietà. Per tai broliams ir seserims bus suteikta galimybë sustiprinti savo ryðá su nukryþiuotu ir prisikëlusiu Kristumi, savo gyvenimu, aukojamu ið meilës Kristui, dalyvauti Baþnyèios misijoje. Šiuo poþiûriu svarbu, kad kunigai diskretiðkai darbuodamiesi ligoninëse jaustøsi esà tikri „ligoniø tarnai, Kristaus, kuris turi pasiekti kiekvienà kanèios paþenklintà þmogø, uþuojautos þenklai ir árankiai“ (Þinia 18-osios Pasaulinës ligoniø dienos proga, 2009 11 22).

Tapatinimasis su Kristaus Velykø slëpiniu praktikuojant dvasinæ Komunijà ágyja ypatingà reikðmæ, kai Eucharistija teikiama ir priimama kaip Viatikas. Šià egzistencijos akimirkà Vieðpaties þodþiai aidi dar skvarbiau: „Kas valgo mano kûnà ir geria mano kraujà, tas turi amþinàjá gyvenimà, ir að já prikelsiu“ (Jn 6, 54). Eucharistija, ypaè Viatikas, pasak ðventojo Ignoto Antiochieèio apibrëþimo, yra „nemirtingumo vaistas, prieðnuodis nuo mirties“ (Laiðkas efezieèiams, 20: PG 5, 661), perëjimo ið mirties á gyvenimà, ið ðio pasaulio pas Tëvà, kiekvieno laukiantá dangiðkojoje Jeruzalëje, sakramentas.

5. Šios þinios 20-osios Ligoniø dienos proga tema „Kelkis, eik! Tavo tikëjimas iðgelbëjo tave“ taip pat þvelgiama á ateinanèius Tikëjimo metus, prasidedanèius 2012 m. spalio 11-àjà ir teikianèius tinkamà bei vertingà progà ið naujo atrasti tikëjimo jëgà ir groþá, giliau paþinti jo turiná ir liudyti já kasdieniame gyvenime (plg. Apaðtaliðkasis laiðkas Porta fidei, 2011 10 11). Trokðtu padràsinti, kad visi sergantieji ir kenèiantieji visada rastø patikimà pagrindà tikëjime, maitinamame Dievo þodþio, asmeninës maldos ir sakramentø, ir pakviesti ganytojus bûti vis labiau pasirengusius teikti juos ligoniams. Sekdami Gerojo Ganytojo pavyzdþiu ir bûdami jiems patikëtøjø kaimeniø vedliai, kunigai turëtø bûti kupini dþiaugsmo ir dëmesingi silpniausiesiems, maþutëliams bei nusidëjëliams, begaliná Dievo gailestingumà mokëti iðreikðti padràsinanèiais vilties þodþiais (plg. Šv. Augustinas. Laiðkas 95, 1: PL 33, 351–352).

Visiems besidarbuojantiems ðioje sveikatos apsaugos srityje, taip pat ðeimoms, kurios savo artimuosiuose regi kenèiantá Jëzaus Kristaus veidà, savo ir Baþnyèios vardu ið naujo dëkoju uþ tai, kad savo profesiniu iðmanymu tyliai, net neminëdami Kristaus vardo, já konkreèiai parodo (plg. Homilija per ðv. Krizmos Miðias, 2011 04 21).

Pasitikëjimo kupinà þvilgsná ir maldà keliame á Marijà, Gailestingumo Motinà ir Ligoniø Sveikatà: jos motiniðkoji atjauta, iðgyventa stovint mirðtanèio Sûnaus kryþiaus papëdëje, telydi ir tepalaiko kiekvieno serganèio ir kenèianèio asmens tikëjimà bei viltá jo kelionëje á kûno ir sielos þaizdø iðgydymà!

Patikindamas, kad visus jus atmenu savo maldose, kiekvienam ið jûsø teikiu ypatingà apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Vatikanas, 2011 m. lapkrièio 20-oji, Mûsø Vieðpaties Kristaus, Visatos Valdovo, iðkilmë

BENEDICTUS PP XVI
___________________________________

Vertimas – „Baþnyèios þinios“, 2012 m. Nr. 1